Kaip pirmą vasaros dieną Viešojo saugumo tarnybos poskyris pasitiko kalnuose Slovakijoje, taip ir paskutinę vasaros dieną sukvietė draugus į žygį kalvomis, tiesa, ne tokiomis aukštomis, Grabijolų apylinkėse. VST poskyrio nariams kompaniją palaikė Vilniaus poskyrio atstovai ir VST organizuojamų kelionių draugai su šeimomis.
Lydimi VST poskyrio nario Žydrūno sūnaus Ugniaus, žygeiviai išsiruošė į žygį po Alkų girios kalvas Grabijolų gatvinio rėžinio kaimo apylinkėse, Elektrėnų savivaldybėje. Žygio tikslas –vaizdingas takas, prasidedantis atvirame lauke, taip simboliškai per upelį įvedantis į tankų mišką, vedantis kalva iki vietos, kur žemė su dangum lygiuojasi. Nelengvai, bet ryžtingai įveikę aukštą kalvą, pamatėme užuominas į čia ankščiau dūzgusį gyvenimą, dvaro pamatų liekanas. Kaip vedlys, Ugnius paaiškino, pats vietovės pavadinimas kildinimas nuo žodžio Alka – taip senovės bočių šventvietė vadinama, joje atliekant apeigas ir aukojimus dievai būdavo maitinami – toks jau suvokimas dalykų buvo. Mitais ir legendomis apipintas mūsų tolimesnis posūkis į kai kurių vadinamą Velnio kelią per Paalkių piliakalnį žemyn link upės. Velnio nesutikom, bet takas nebuvo velniškai lengvas – reikalavo budrumo, tačiau jį įveikė ir vaikai ir augintiniai. Parymoję prie Neries kilome viršun ne ką lengvesniu takeliu – tačiau šį kartą buvome apdovanoti – žavesys teikiamas ypatingo Alkų
ąžuolo, kurio apimtis 5,12 m. o aukštis – net 18 m. Čia apsistojome pailsėti, padūmoti ir žingsniavome atgalios – žemyn kalva leistis tikrai lengviau. Grįžę pasivaikščiojome po nuostabų Grabijolų kaimą, taip mėgstamą turistų ir vestuvininkų (vienose vestuvėse vos nesudalyvavome).
Vasara pasibaigė, bet noras bendrauti, susitikti ir keliauti – nesibaigia. Svajonių turime – iki susitikimo kelionėse, į kurias ir vėl pakviesime.
